Visas gyvenimas yra šokis.

Taip pasakė mano močiutė šiandien. Taip, šiandien buvo paskutinis koncertas. Ir kaip ironiška, tačiau, paskutinį koncertą pabaigėm šokiu, kuris vadinasi „Paskutinė“.

„Pynimėlis“ ir 11 metų, pačių nuostabiausių metų, jame. Buvo daug kelionių, daug koncertų, daug pykčių, daug šilumos, daug repeticijų, daug nuovargio bei skaudančių kojų. Buvo.

Na, gal dar bus, bet jau nebe ten ir nebe taip pat.

Taip, tvirtai nusprendžiau, kad nebešoksiu, nes nebeliko tos šeimos, kuri ten laikė, nebeliko tų žmonių, su kuriais buvo gera, nebeliko tos grupės.

Ir tik dabar supratau, ką man visa tai reiškė. Nes sėdžiu ir byra ašaros. Pasižiūriu nuotraukas ir pasidaro taip gera. Taip šilta šilta širdutėje.

Žinau, kad su kai kuriais žmonėmis bendrausiu, kai kurių nenorėsiu matyti akyse. Vadovus visada bus malonu sutikti.

Taip, jei jau nebešoksime, tai nebešoksime beveik visi. Nes tai yra mūsų šeima. Mūsų senoji grupė. Mes, keturios panelės, jau važiuodamos į Tailandą žinojome, kad viskas, artėja pabaiga. Kad tai paskutinė kelionė. O šiandien - paskutinis koncertas.

Prašysim vadovo, kad kitais metais per jubiliejų leistų pašokti, nors vieną šokį. Taip norėtųsi.

Ir vėl muzika, vėl nuotraukos, vėl ašaros. Kartais juk reikia.

„Dancing with the feet is one thing, but dancing with the heart is another.“

Penktadienis. 2010-05-07. Penktoji, paskutinė su „Paskutine“, mano gyvenimo serija.

Šiandien Mamyčių diena! Šiandien joms viskas, kas geriausia ir gražiausia.

Šiandien mane vėl pradėjo kankinti alergija. Rasai viskas, kas blogiausia. Niežti akių kampučius ir nosytė užimta.

Šiandien prisiminiau, kad prieš savaitę išsilaikiau teorijos egzaminą Regitroje. Visgi kažkas neblogo.

Šiandien supratau, kad nieko gero. Labai nieko gero. Nes man viskas tas pats. Nes man niekas neberūpi. Nes aš nieko nebenoriu. Kelinta diena jau tokia. Ir vėl gi jau nebelabai kažkas gero.

Šiandien yra puikiai praleista diena su šeima. Seneliais, dėde ir teta bei visa šeima. Sesė pagaliau grįžo namo.

Šiandien nepadariau nieko gero. Manau, kad visai nieko. Namų darbai kažkur nustumti į penkioliktą planą. O visgi ryt rašome istoriją. Bet ką gi.

Šiandien pagalvojau, kad vakar turėjau nuostabią dieną. Buvau Vilniuje. Gatvės muzikos diena yra kažkas nepaprasto. Puikia mūsų šeimos tradicija jau tapo per Gatvės muzikos dieną važiuoti į Vilnių. Kažkas gero!

Šiandien visus gerumus nustumia mano blogos mintys. Ne, nedepresuoju. Bet tiesiog.

Šiandien žinau, kad rytoj bus geresnė diena. Atsikelsiu ir suprasiu, kaip man gera. Ir pradėsiu dirbti vėl tam, kad išvažiuočiau. Taip, man čia ne vieta. Čia man yra gerai tik dėl to, kad čia mano šeima ir reikia baigti mokyklą. Bet po mokyklos manęs čia niekas nebelaikys. Niekada nesakau, niekada. Aišku, viskas gali pasikeisti. Bent jau kol kas, tai gyvenu ir viską darau tam, kad Lietuvoje manęs neliktų.

Šiandien yra geriau nei vakar, bet blogiau nei rytoj.

Sekmadienis. 2010-05-02. Ketvirtoji mano gyvenimo kaip kino serija.

2010.

Turėčiau būti labai laiminga, nes būtent šiais metais man suėjo 18!

2010.

Taip pat turėčiau būti laiminga, nes aplankiau vieną savo svajonių šalį, į kurią norėčiau dar tikrai grįžti. Tikiuosi taip ir bus. Tai Tailandas.

2010.

Nes Tailande susipažinau su nuostabiais žmonėmis. Tikiuosi, kad susitiksiu kada nors su jais dar.

2010.

Nes šiais metais turėsiu pačią nuostabiausią savo vasarą su puikiais žmonėmis.

2010.

Nes pagaliau(?) būsiu 12 - okė. Bet kuo toliau, tuo labiau noriu likti mokykloje. Ypač 11 - oje klasėj.

2010.

Nes šiais metais supratau labai daug. Kas yra tikri draugai, o kas tik apsimetinėja. Kuo galiu pasitikėti, o kam turiu tik “parodyti”, kad jais pasitikiu.

2010.

Visa tai, ką išvardinau yra gerai. Tikrai. Bet toliau, na nieko daug nebus ten. Bet viskas, manau, tuo bus pasakyta. Net labai aiškiai.

2010.

Nes šie metai labai nelaimingi. Labai labai labai. Kas nors lūžta, kas nors miršta, kažkam kažką diagnozuoja ir panašiai. Labai labai labai. Labai labai labai.

2010.

Nors šių metų praėjo tik beveik 4 mėnesiai, bet atsitiko jau tiek daug, kad atrodo, kad daugiausiai iki metų pabaigos liko mėnesis. Ir viską gerai apsvarsčius, nors ir laimingų dalykų nutiko daugiau, neesu aš laimingesnė. Kaip tik, jau geriau laimingų dalykų nebūtų tiek daug (visų tikrai neišvardinau čia), bet galėtų nebūt ir tų nelaimingų. Nes tada nors galėčiau pasakyt, kad gyvenu gerai.

Antradienis. 2010-04-27. Trečioji, kupina pamąstymų, naujojo gyvenimo serija.

Šiandien neįprastai keista diena. Nei gera, nei bloga. Vidutinė iš vidutiniausių.

Tačiau pirmą kartą supratau tai, kad bėgiojimas yra vienas iš mano gyvenimo malonumų. Muzika, bėgimas ir man daugiau tą akimirką nieko nebereikia. O jei dar geras oras ir saulytė šypsosi - išvis dieviška! Bet tai supratau tikrai pirmą kartą per visus savo 18 metų.

Na taip, geriau yra šokti. Beeet. Bet bėgti taip pat malonumas.

O šiaip, jau šiandien gyvenu ta mintimi, kad mano gyvenimas pasikeis. Na, kaip sakoma, pirmiausia reikia pradėti nuo minčių, o tada jau kai pasiruoši morališkai gali pereiti prie darbų. Aišku, ir prie visų žygdarbių.

Nors, jau kaip minėjau apie savo susiprotėjimą prieš tai, tai, manau, kad tai jau darbas. Pradėsiu bėgioti. Kol kas tai žodžiai, bet pereisiu prie darbų jau. Jei tik nelis. Jau ryt. Būtinai pranešiu, kaip sekasi. Aišku, gal Jums ir neįdomu, bet nors man nuo to geriau bus. Didžiuosiuosi savimi.

O šiaip, labai norisi sugrįžti prie savo darbų. Ta prasme auskarų ir sagių. Nes jie kažkaip pamiršti guli visi spintoje ir man trūksta viso to proceso. Niežti jau nagučius kažką pagaminti. Dievinu tą jausmą, kai pamatai rezultatą ir esi patenkinta.

Dah dah dah. Kratinys eilinį kartą. Tiksliau antrą kartą.

Ketvirtadienis. 2010-04-22. Antroji mano gyvenimo serija.

Man tiesiog gyvybiškai reikia kažką parašyti. Kitaip negaliu.

Įsijungiau blogą, pamačiau, kad paskutinis įrašas buvo sausio mėnesį. Išjungiau. Pasėdėjau 2 minutes. Vėl įsijungiau. Jau rašau.

Kartais va taip be priežasties būna liūdna. Liūdna ir viskas. Norisi verkti, bet nesupranti, dėl ko. Norisi rėkti, bet žinai, kad aplinkiniai tavęs nesupras. Juk ne miške randiesi.

Nesinori nei kažkam parašyti, nei kažkam paskambinti. Nors jie ir bandys padėti, bet jie juk nesupranta. Kaip jie gali suprasti, jei aš pati nė nenutuokiu, kas darosi.

Man reikia kažko. Man reikia, galbūt, išvažiuoti. Pakeisti aplinką. O kaip aš to norėčiau! Reikia pačiai pasikeisti. Atsinaujinti. Ne, aš ne apie rūbus. Aš apie mintis, darbus, idėjas, jausmus.

O kaip norėčiau, kad pasaulis pasikeistų kartu su manimi.  Ahh, ką aš čia sapalioju.

Išvis, jau tikriausiai nebekeista, kad kažkoks minčių kratinys čia. Nieko, ateis laikas, gal susidėlios jos nuosekliai ir viskas bus aišku. Viskas bus aišku tada, kad aš viską pati suprasiu. Suprasiu, ko aš noriu, ko man reikia ir ko nereikia.

Trečiadienis. 2010-04-21. Pirmoji naujojo gyvenimo serija baigiasi.

Tiek daug visko dabar mano galvoje. Net nežinau nuo ko pradėti.

Visų pirma, po Tailando apniko šioks toks liūdesėlis. Gal dėl to, kad oras Lietuvoje toks. Gal dėl to, kad ten sutikau nuostabius žmones, kuriems dabar parašius mintyse iškyla visos tos akimirkos praleistos kartu. O gal ir dėl to, kad jau rytoj Rasa vėl keliaus į mokyklą. Kai pagalvoju, aš ten buvau tik sausio 8d. O Die, kaip seniai. Ir noriu, ir nenoriu ten keliauti. Noriu, nes pasiilgau labai draugų, kurių nemačiau tris savaites. Pasiilgau pokalbių per pertraukas ir visa ko. Nenoriu, nes žiauriai daug reiks mokytis, o dabar galva tikrai ne tam skirta yra. Joje vietos yra tik keliems dalykams. Ir tikrai ne mokslams. Na, bet nieko, jus ištversiu kaip nors.

Antra, artėja tas nelemtas gimtadienis. Ir dar 18. Taip, jį “reikia” švęsti. Bet kad nei nuotaikos tam nėra, nei galimybių didelių. Taip, žinau, kad turiu pačius nuostabiausius draugus, kurie mane iškas iš po žemių, kad tik pasveikintų, bet juk norisi pasidaryt šventę. Kad ir pačiai smagu būtų, bet tuo pačiu ir draugai linksmintųsi. Na, bet manau, kad tokio gimtadienio neturėsiu. Nes po visų praeitų didžiųjų metų švenčių ir visų kelionių nėra lėšų tai mano šventei. Na, bet vėl gi, manau, kad kaip nors išsisuksiu. Sugalvosim kažką vis tiek.

Trečia. Trečias dalykas man labai glosto širdelę. Ir labai džiugina. Bet tai telieka mano mintyse. Bus paslaptis, kurios pavadinimas tikrai „Gyvenimas kaip kinas“. Ta paslaptis buvo sutikta Tailande. Taip pat ir užkasta po didelę palme. Bet ją prisiminti yra žiauriai gera!

Ketvirta. Dabar jau tikrai žinau, kad turiu pačius nuostabiausius draugus. Tikrai tikrai. Ir vėl pasitvirtino tai, ką jau žinojau. Kad su keliais žmonėmis ir nebendrauju labai dažnai, bet visada jaučiu, kad su jais praleistas laikas yra geriausias ir, kad su jais galiu išsikalbėti ir būsiu suprasta.

Penkta. Prieš rašant šį įrašą, internete suradau jo pavadinimą „Liūdesio nepaskandinsi, liūdesys moka plaukti“. Bet kai pabaigiau rašyti, supratau, kad čia nėra kažkas apie liūdesį, kaip galvojau, kad bus. Čia yra visko. Truputi džiaugsmo, truputi nusivylimo, truputi optimizmo ir vilties. Naivumo. Kaip ir visame mano gyvenime.

Bet supratau, kad vis dėl to šis pavadinimas čia tinka.

Tikrai niekada nepamiršiu tos nuostabios 16 dienų kelionės su dainų ir šokių ansambliu „Pynimėlis“ į Tailandą. Tai buvo kažkas nepakartojamo tiek dėl pačios šalies, tiek dėl kartu keliavusių žmonių ir visa kito.

Ten patys nuostabiausi ir šilčiausi žmonės. Ir tikrai žinau, kad su jais dar susitiksiu.

Ten pats nuostabiausias festivalis.

Ten buvo suvažiavusios pačios geriausios grupės iš viso pasaulio.

Ten buvo pati nuostabiausia Turkijos komanda.

Ten buvo pati šauniausia Lita ir pats geriausias Ice.

Ten buvo Osar, Anil, Fati, Mete, Sardar ir visi kiti.

Ten pačios šilčiausios žmonių šypsenos.

Ten pats skaniausias maistas.

Ten buvo pati šilčiausia, gražiausia ir geriausia Muserref.

Kitais metais ten nuvykti būtų pats geriausias dalykas mano gyvenime. Bet aš žinau, kad vasarą sulauksiu svečių čia, Lietuvoje. Turkija ir Tailandas atvyks, tikrai! Ir tada jau laikykis Lietuva!

Myliu tą šalį ir visus ten sutiktus žmones.

Rytoj!

Rytoj jau ta diena, kurios laukiau beveik 8 mėnesius. Ir žinote, ką? Sulaukiau. Naktį iš pirmadienio į antradienį, apie 1h, sėsiu į autobusą ir išvažiuosiu į Prahą. Iš Prahos į Kijevą, iš Kijevo į Bankoką!

Pagaliau taip ilgai lauktas Tailandas jau pasiekiamas ranka. Kol kas dar negaliu patikėti. Visada atrodė, kad taip toli dar ta diena, kai reiks važiuoti. Bet va jau viskas. Jau rytoj. Keista keista keista. Bet taip noriu! Labai labai labai.

Lagaminas jau beveik sukrautas.

Grįšiu, tai laukit įspūdžių! Pasidalinsiu su visais.

Pė.es. Žinokit, pati sau pavydžių.

Šiandien žiūrėdama į savo sūnėnus ir dukterėčią bei pusseserę su pusbroliu užsimaniau grįžti į vaikystę. Tą nekaltą vaikystę, kai džiaugsmą atneša kiekviena smulkmena. Kai suaugę rūpinasi savo suaugiškaisiais reikalais, o tu rūpiniesi savo nepiešiančiais pieštukais ir pasibaigusiu popieriumi.

Bet kita vertus, taip pat supratau, kad matyti tokius vaikus yra didžiausia laimė. Jie suteikia stiprybės, kai apsikabina taip stipriai, kaip tik moka. Suteikia laimės, kai prieš fotoaparatą išsišiepia taip, lyg tai darytų paskutinį kartą. Nuo ausies iki ausies. Kai iš visų artimųjų, tėčio ir mamos išsirenka tavo kelius atsisėsti ir tavo rankas, kurios apkabintų. O aš tik teta, kurią jie mato kelis kartus į metus. Jie suteikia neaprėpiamai daug meilės, nes žinai, kad jie myli visa širdimi. Kad myli visus be išimties, nes tokia yra tyra vaikiška meilė, kurią dažnas suaugęs užgniaužia giliai savyje.

Kaip aš dievinu vaikus! Tik jų ir tų žmonių, kurie neužgniaužia savyje vaiko, akyse galima įžvelgti tikrus jausmus. Tikrą meilę. Tikrą džiaugsmą. Tikrą laimę.

Jaučiat?
Aš tai ne. Juk nėra sniego.
O taip norisi pajausti tikrą žiemą su tikru sniegu ir tikromis snaigėmis. Tada atsisėsti į supamąją kėdę netoli židinio su karšto vyno puodeliu ir žiūrėti pro langą. Tada aš pajausčiau.
Užuodžiat?
O kaip turi kvepėti žiema?
Na, manau, kad žiema kvepia gaiva ir šalčiu. Dar cinamonu, obuolių pyragu, karštu vynu, mandarinais ir meile. Žinoma, dar ir Kalėdomis. Bet ne maximos (dirbtinėmis eglutėmis ir pan.), o šeimos Kalėdomis, kai visi susirenka prie tikros eglutės ir tiesiog būna.
Matot?
Aš nieko nematau.
Aš praregiu tik tada, kai žmonės būna laimingi ir besidžiaugiantys gyvenimu. Aš matau tik tada, kai būna iškritęs sniegas.
Girdit?
Aš tai ne.
Man patinka girdėti, kaip tyliai krinta sniegas. Man patinka girdėti, kaip židinyje spragsi ugnis. Man patinka girdėti, kaip susirinkę šeimos nariai puošia eglutę, pakuoja ryte rastas dovanas ir džiaugiasi, kad yra kartu.
Ragaujat?
Tikrai ne dabar.
Man patinka ragauti ką tik iškeptus ir pagamintus patiekalus. Ypač pas močiutę. Tada aš ragauju viską iš eilės ir jau tampa kai kurie dalykai nebesvarbūs.

Ir šitie mano 5 pojūčiai dažniausiai sutinkami žiemą per Kalėdas. Ir džiaugiuosi dėl to. Tada jaučiu, kad gyvenu.